Vidmantas Martikonis

• Naujienos
• Biografija
• Pastabos, įžvalgos, komentarai
• Pozicija
• Galerija
• Kontaktai

Penktadienis, 2018 07 27

Save demokratine vadinančia visuomene neturi būti neliečiamų temų. Neturi būti šventų karvių, į kurias paprastam nuodėmingajam, net pažiūrėti šiukštu. Tik ne Lietuvoje. Beje, tai ir parodo, kiek dar nedaug esame nuėję laisvo žodžio keliu.

Save demokratine vadinančia visuomene neturi būti neliečiamų temų. Neturi būti šventų karvių, į kurias paprastam nuodėmingajam, net pažiūrėti šiukštu. Tik ne Lietuvoje. Beje, tai ir parodo, kiek dar nedaug esame nuėję laisvo žodžio keliu.

Katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvoje, viena iš tokių tvirtovių, kurios duris praverti vengia, net didžiausi aštriadančiai kritikai. Nepatogu, neparanku, moralinis spaudimas, neapykanta, moralinis spaudimas ir netgi neapykanta lydi tuos, kurie kelia pagrįstus ir teisingus klausimus, ar bažnyčia šiuolaikinėje visuomenėje neturi per didelės įtakos, nėra sukoncentravusi neleistinai daug turtinių, politinių galių ir ar jomis nemanipuliuojama?

Pastaruoju metu labai mėgstama lengvabūdiškai kalbėti apie sėkmingus verslininkus, kaip apie naujuosius oligarchus, ar pati Bažnyčia, kaip gigantiška organizacija, savo rankose turėdama didelius turtus, išskirtines sąlygas, įtakodama ekonomiką, politiką ir žiniasklaidą, nėra tapusi visuotinės įtakos galių centru? Ar čia ir nėra tikrasis valstybės užvaldymas?

Pasiaiškinkime detaliau, gal žaibas netrenks į šį straipsnį rašančio stalą?

Pirmiausiai prisiminkime, kad žmonės referendumu patvirtindami LR Konstitucija, išreiškė principinę nuostatą, kad šalyje neturi būti valstybinės religijos. Tai reiškia, kad visos religijos, kurias išpažįsta LR piliečiai, yra lygios ir neturi jokių išskirtinių teisų, bei privilegijų. Kokia yra realybė? Istoriškai susiklostė, kad Katalikų bažnyčia valdo daug turto. Didelę jo dalį sudaro nekilnojamas turtas. Įprastai, tai turtas gerose miestų vietose, turintys aukštą vertę. Toli gražu ne visas šis turtas yra naudojamas tiesioginėms bažnyčios reikmėms.

Tokiu atveju bažnyčia stengiasi tokį turtą išnuomoti komercinėms reikmėms. Dar daugiau, dievo tarnai, vykdydami komercinę veiklą, turi išskirtines sąlygas, lyginant su kitais konkurentais, nes nemoka mokesčių valstybei. Vatikano sutartis numato, kad turtas, kuris yra naudojamas tiesioginėms bažnyčios funkcijoms atlikti ir kulto reikmėms, yra neapmokestinamas. Prisidengdama šia sutartimi Lietuvos katalikų bažnyčia nemoka mokesčių nuo viso valdomo turto. Nors sveiko proto žmogui kyla klausimų, kaip prabangi parduotuvė ar įmantrus restoranas, kurie įsikūrę dvasiškių išnuomotose patalpose susijęs su Dievo mokymo skleidimu.

Katalikų bažnyčios kunigų įtaka Lietuvos politiniams procesams yra labai didžiulė. Jeigu iš Seimo ir Vyriausybės jau baigiame išvyti visus registruotus ar neregistruotus lobistus, tai kaip paaiškinti įtakingų kunigų energiją ir nuolatinį spaudimą politikams, kada yra svarstomi demokratiškos pasaulėžiūros klausimai, kurie neatitinka katalikų Bažnyčios mokymo doktrinos. Tai yra akivaizdus lobizmas ir dažnai jis būna labai rezultatyvus. O, kaip kitaip gali būti, kada klebonas iš sakyklos pirštu gali parodyti savo parapijiečiams, kuris politikas geras, o kuris velnio neštas ir pamestas.

Turėdami tokias neribotas galimybes, įtakas, turtus, žiniasklaidos priemones ir sakyklas kai kurie dvasiškiai ir patys užsimiršta, kad yra tik paklusnūs Dievo tarnai žemėje paklydusioms avelėms ganyti. Kaip kitaip paaiškinsi vienos provincijos parapijos kunigėlio meilę naujoms Tesloms, na nebent prieš sėsdamas į prabangų automobilį poterius sukalba.

« Grįžti