Naujienos

Paviršutiniškas Ministrės požiūris skaldo švietimo bendruomenę

Antradienis, 2017 04 25
Yra tokia gyvenimiška taisyklė, kad daugiau nevisada yra geriau. Ypač aktuali ji tapo Švietimo ir mokslo ministerijai paskelbus planus ilginti mokslo metus Lietuvos mokyklose. Švietimo strategai padarė išvadą, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai prastėja, nes jie per mažai laiko mokosi ir per ilgai atostogauja. Mokymosi sezonas per trumpas, kad tinkamai įsisavinti mokymosi programų turinį. Tokie ketinimai akimirksniu suskaldė šalies švietimo bendruomenę, kuri jau daugelį metų yra tapusi nesibaigiančių eksperimentų lauku.

Yra tokia gyvenimiška taisyklė, kad daugiau nevisada yra geriau. Ypač aktuali ji tapo Švietimo ir mokslo ministerijai paskelbus planus ilginti mokslo metus Lietuvos mokyklose. Švietimo strategai padarė išvadą, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai prastėja, nes jie per mažai laiko mokosi ir per ilgai atostogauja. Mokymosi sezonas per trumpas, kad tinkamai įsisavinti mokymosi programų turinį. Tokie ketinimai akimirksniu suskaldė šalies švietimo bendruomenę, kuri jau daugelį metų yra tapusi nesibaigiančių eksperimentų lauku.

Visgi toks paviršutiniškas Švietimo ir mokslo ministerijos požiūris kelia didelį susirūpinimą. Ar tikrai nuo mokymosi laiko trukmės priklauso mokymosi kokybė? Ministrės paaiškinimuose pasigendu elementarios logikos. Norint geresnių rezultatų bendrojo lavinimo sistemoje mokymosi laiką reikia ilginti. Tuo pačiu siekiant aukštesnės studijų kokybės universitetiniame išsilavinime, ministrė siūlo kai kurias studijų programas trumpinti nuo keturių iki trijų metų. Toks nenuoseklumas tik patvirtino, kad nėra aiškaus sutarimo ką ir vardan ko reikėtų keisti tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštojo mokslo srityse.

Norint esminių kokybinių pokyčių reikia pažvelgti giliau. Aš nesu ekspertas švietimo srityje, bet noriu išdėstyti savo pastebėjimus.

Pirmiausiai, ar dabar galiojančios bendrojo lavinimo programos atitinka laikmečio iššūkius. Didžioji dalis programų yra orientuotos į didelio kiekio medžiagos perteikimą, „kalimą“, kartojimą ir vertinimą. Mokytojas atsiduria nuolatiniame strese ar suspės tokį didelį kiekį informacijos moksleiviui perteikti. Moksleivis nuolatiniame strese ar suspės tokį didelį informacijos kiekį išmokti, pasikartoti ir sėkmingai atsiskaityti. Akivaizdu, kad dalis mokymų programų privalo iš esmės keistis. Mažinant dėstomų dalykų apimtis, o labiau perteikiant metodus, kaip pačiam moksleiviui atsirinkti reikiamą informaciją, taip pat sudarant jam daugiau erdvės kūrybiškumui, improvizacijai gautas žinias pritaikyti įvairiose situacijose.

Antra, labai svarbu įvertinti ir persvarstyti nusistovėjusį santykį tarp mokytojo ir moksleivio. Akivaizdu, kad šiuolaikinėje mokykloje teisių ir pareigų balansas yra pažeistas. Nenuvertinant moksleivių savivaldos teisių, visgi daugiau atsakomybės ir pareigų reikia suteikti mokiniui. O mokytojas turi įgyti daugiau teisių lavinimo ir ugdymo procese. Psichologinio balanso prasme tai labai svarbu. Visiškai nereikšmingos taps istorijos, kada moksleivio parkeris kainuoja brangiau už mokytojo švarką.

Trečia, reikia kryptingai ir nuosekliai didinti mokytojų atlyginimus ir materialinį aprūpinimą. Tam reikalingi ilgalaikiai resursai. Akivaizdu, kad pirmiausiai jų reikia ieškoti pačioje švietimo sistemoje. Lietuva ES kontekste užima išskirtines pozicijas pagal mokytojų ir moksleivių santykį. Vienam mokytojui Lietuvoje tenka vidutiniškai 9 mokiniai. Tokios prabangos negali sau leisti, net turtingiausios Europos šalys. ES vidurkis siekia, kad vienam mokytojui tenka 15 moksleivių. Palaipsniui pereinant prie šio vidurkio, ženkliai didėtų mokytojų atlyginimai. Bet tam reikia didelio užsispirymo ir politinio palaikymo efektyviai pertvarkant mokyklų tinklą ir klasių komplektaciją.

Kaip rodo vis nauji pavyzdžiai, nemažai resursų dar galima rasti ir švietimo įstaigų ūkyje. Kai kuriais atvejais turimas turtas yra naudojamas ne bendrom švietimo reikmėm, o apsukrių žmonių privatiems interesams tenkinti. O kai kurių įstaigų vadovai nepajėgūs pripažinti, kad neefektyviai valdomas nekilnojamas turtas, didžiausi valstybinės žemės plotai, neatneša jokios naudos nei švietimui, nei valstybei.

Ketvirta, turime atsisakyti valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų tautiniu pagrindu, visose Lietuvos mokyklose turi galioti vieninga mokymosi programų ir švietimo sistema, nesvarbu kokios tautybės moksleiviai jose besimokytų. Tokiu būdu, kitų tautybių moksleiviai baigę mokyklas, turėtų geresnes galimybes rinktis universitetinį išsilavinimą, pilnavertiškai integruotis į darbo rinką, visuomeninį gyvenimą. Valstybės prievolė išliktų remti tautinių bendrijų kalbų, kultūros, istorijos mokymąsi, bet tai nebūtų daroma bendrojo lavinimo sąskaita. Šią mintį išplėtosiu sekančiame straipsnyje.

https://www.facebook.com/Vidmantas-Martikonis-1656982701227354 Vidmantas Martikonis © 2015-2019 Visos teisės saugomos
Užsisakyk naujienlaiškį: